Vaikų savarankiškumo ugdymo principai

Savarankiškumas –  autonomija, nepriklausomybė nuo išorinės įtakos. Jis žmogui yra labai svarbus. Jam didėjant žmogus atranda nepriklausomą mąstymą, erdvę, kurioje gali priimti savo sprendimus. Savarankiškumas padeda adaptuotis visuomenėje, padeda užmegzti ir palaikyti santykius su įvairiais žmonėmis, atlikti įprastus kasdieninius darbus,  įgyvendinti savo karjeros arba profesijos planus, tinkamai rūpintis savimi, savo sveikata, mityba, įveikti iškilusius sunkumus ir pan. Tuo tarpu savarankiškų veiklų trūkumas gali pabloginti vaikų ir paauglių psichikos sveikatą. Savarankiškumo sampratą galima būtų apibrėžti ir per atitinkamus gyvenimo įgūdžius:

  1. Kasdieninio gyvenimo įgūdžiai (pvz., namų tvarkymas, buitinių prietaisų naudojimas be suaugusiųjų pagalbos, maisto gaminimas, laisvalaikio planavimas ir pan.).
  2. Socialinio gyvenimo įgūdžiai (pvz., tam tikrų socialinių sprendimų priėmimas, problemų sprendimas, bendravimas ir bendradarbiavimas, ateities arba tolimesnės veiklos planavimas ir pan.).
  3. Mokymo(si) įgūdžiai (pvz., namų darbų atlikimas be suaugusiųjų pagalbos, savarankiškas naujų mokymo(si) sprendimų priėmimas, aukšta mokymosi motyvacija, profesijos rinkimasis ir pan.).
  4. Savęs priežiūros įgūdžiai (pvz., rūpinimasis savo higiena ir sveika gyvensena, mokėjimas atsispirti žalingiems įpročiams, susiformavęs lytinio švietimo suvokimas ir pan.).
  5. Pinigų planavimo įgūdžiai (pvz., kišenpinigių planavimas, savarankiškas apsipirkimas parduotuvėse, sugebėjimas naudotis kreditinėmis kortelėmis ir pan.)

Savarankiškumas prasideda vaikystėje. Jau nuo dviejų metų vaikas mokosi valgyti įrankiais, formuojasi tualeto įgūdžiai, pradeda rengtis ir rinktis su kuo nori žaisti. Todėl yra svarbu nuo pat pirmų dienų nebijoti leisti vaikams tyrinėti ir bandyti patiems, nuo to priklauso tolimesnė savarankiškumo raida. Didėjant savarankiškumui taip pat auga ir pasitikėjimas savo jėgomis, kadangi žmogus pajaučia, kad sunkumus gali atlikti pats, be kitų pagalbos. Šis ugdomas vaikų įgūdis taip pat yra labai svarbus ir tėvams, kadangi vaiko gebėjimas atlikti darbus savarankiškai palengvina ir tėvų kasdienį gyvenimą. Pagrindinių savarankiškumo įgūdžių vaikai išmoksta namie, todėl tėvų indėlis į jo formavimąsi yra labai svarbus.

Yra trys pagrindiniai būdai, padedantys vaikams išmokti visų įgūdžių (nuo pagrindinių savitvarkos iki sudėtingesnių socialinių):

  • Instrukcijos. Instrukcijos moko vaiką, kaip kažką daryti, paaiškinant konkrečių veiksmų seką. Svarbu pateikti nurodymas tik tada, kai vaikas sutelkia dėmesį į jus. Kreipkitės į vaiką vardu ir skatinkite jį pažvelgti į jus, kai kalbate. Kalbėkite su vaiku jo akių lygmenyje. Pašalinkite visus foninius trukdžius (pvz., televizorių, kompiuterį ir pan.). Kalbėkite trumpais ir paprastais sakiniais. Naudokite gestus, kad pabrėžtumėte tai, ką norite, jog vaikas pastebėtų. Palaipsniui mažinkite ar visai atsisakykite instrukcijų ir priminimų, nes vaikas laikui einant geriau prisimins, taip lavinasi ir girdimoji atmintis bei dėmesys.
  • Vaikai kasdien mato suaugusiuosius, kurie atlieka veiksmus be pagalbos. Jie mato suaugusiuosius ir kuo toliau, tuo labiau nori būti panašiais į juos. . Modeliavimas paprastai yra efektyviausias būdas mokyti vaikus naujų įgūdžių, pavyzdžiui, labiau tikėtina, kad parodysite, o ne pasakykite vaikui, kaip pasikloti lovą, plauti grindis arba mesti kamuolį.
  • Žingsnis po žingsnio. Kai kurios užduotys ar veikla yra sudėtingos arba apima ilgą veiksmų seką. Dėl to galite suskaidyti užduotį į mažesnius žingsnius. Kai vaikas išmoksta pirmąjį žingsnį, tada mokote kito žingsnio, tuomet kito ir pan. Pereikite prie kito žingsnio tik tada, kai vaikas be jūsų pagalbos atlieka ankstesnį. Jei užduotis yra sudėtinga, reikia parodyti pirmąją užduoties dalį ir suteikti vaikui galimybę praktikuotis. Tada pereiti prie kito žingsnio. Pradėkite nuo paprastesnių užduočių, kad suteiktų vaikui daugiau motyvacijos atlikti kitas užduotis.

Nuo ko pradėti ugdyti savarankiškumą?

  • Nustatykite vaiko gebėjimus atitinkančius lūkesčius. Pavyzdžiui, 12 metų paauglys jau gali gebėti pats savarankiškai planuotis veiklą, susidėlioti prioritetus, užduočių atlikimo seką, tuo tarpu 7-8 metų vaikas tik su pagalba pradeda planuoti, stebėti ir vertinti savo veiklą ir jos rezultatus. Taip pat vaikams, kurie turi specialiųjų poreikių gali prireikti daugiau laiko ir konkretesnių nurodymų, kad atliktų užduotis, tačiau valdant savo lūkesčius bei pateikiant aiškesnes žingsnis po žingsnio instrukcijas, tėvai gali paskatinti savo vaikus būti savarankiškesnius. Taigi, mokant vaiką patį susidoroti su užduotimis, svarbu nekelti per didelių lūkesčių, kitaip jūsų vaikas jaus spaudimą.
  • Nustatykite aiškias taisykles, ribas. Svarbu aiškiai, konkrečiai įvardinti taisykles, kad visiems būtų jos suprantamos. Taisyklės ir ribos suteikia galimybę tyrinėti ir atrasti dalykus pačiam vaikui, kartu jaučiant saugumą. Taisyklės ir ribos gali būti koreguojamos ir panaikinamos, atsižvelgiant į vaikų gebėjimus ir savarankiškumo įgūdžius. Taip pat vertinga kurti taisykles kartu su vaiku, atsižvelgiant į jo poreikius ir ieškoti kompromisų, kurie tenkintų abi puses.
  • Duokite vaikams atsakomybių. Paprasti namų ruošos darbai yra naudingas ir lengvas būdas ugdyti savarankiškumą. Pavyzdžiui, galite jam duoti užduotį iškrauti indus iš indaplovės, rytais pasikloti savo ir kitų šeimos narių lovą, pasiruošti kuprinę rytojui, gamintis pusryčius, sudėti nešvarius skalbinius ir pnš.
  • Duokite pasirinkimo alternatyvų. Jau ir mažiausieji gali pasirinkti pvz., kokį nori megztinį vilkėti; su kokiu žaislu žaisti; pusryčiams gerti sultis ar arbata. Vyresniems vaikams galima leisti patiems nuspręsti kokią užklasinę veiklą pasirinkti, su kokiais draugais bendrauti.
  • Ugdykite sprendimų priėmimo įgūdžius. Šis įgūdis yra ypač svarbus siekiant savarankiškumo. Tai padėti padaryti galite naudojantis keliais pagrindiniais žingsniais:
    • Suprasti kokio rezultato vaikas nori priimant sprendimą.
    • ,,Smegenų šturmo” būdu sugalvoti įvairius galimus sprendimo variantus. Bandykite sugalvoti kuo daugiau, net ir nerealistinių sprendimo variantų jų nevertinant.
    • Įvertinti kiekvieno galimo sprendimo privalumus ir trūkumus.
    • Atsižvelgę į privalumus ir trūkumus išsirinkti tinkamiausią sprendimą.
    • Pagalvoti kokius veiksmus galima atlikti jį įgyvendinant.
    • Pagalvoti, ką galima būtų daryti, jeigu viskas vyks ne taip kaip buvo suplanuota.
    • Aptarti kaip vaikui sekėsi įgyvendinti sprendimą.
  • Suteikite savarankiškumui pozityvumo. Pagyrimai ir paskatinimai yra labai svarbi dalis vaikui mokantis naujų įgūdžių. Tai gali būti daiktiniai, fiziniai (pvz., apkabinimas, nusišypsojimas), žodiniai paskatinimai. Svarbu, kad pagyrimai būtų nuoširdūs, specifiški (pvz., tvarkai savo kambarį, šaunuolis!). Venkite daug neigiamų komentarų, kai vaikas neteisingai atlieka užduotis. Užuot pasakę, kad jis tai padarė „neteisingai“, vartokite žodžius ir demonstruokite gestus, kad paaiškintumėte, ką kitą kartą jis galėtų daryti kitaip.
  • Domėkitės vaiku. Palaikantys santykiai padeda vaikui jaustis saugiai, o saugiai besijaučiantis vaikas turi daugiau pasitikėjimo išbandyti naujus dalykus, atsitiesti po nesėkmių ar susidūrus su iššūkiais. Palaikančius santykius galima kurti domintis kaip vaikui sekasi, jo pomėgiais, priimant jo nuomonę, jaučiamas emocijas rimtai. Nors jūsų nuomonės gali skirtis, parodymas, kad atsižvelgiate į ją ir rimtai reaguojate rodo, kad vertinate savo vaiką. Kartais verta vaiką tiesiog išklausyti nesiūlant savo patarimų. Jei vaikas nenori su jumis pasipasakoti, duoti jam erdvės, privatumo, tačiau pasakyti, kad būsite visada šalia ir pasiruošę išklausyti, kai jis norės pasikalbėti. Taip bendraudami taip pat parodysite, kaip pats vaikas gali bendrauti su aplinkiniais.

Ko vengti?

Per didelė tėvų globa, nuolatiniai priekaištai ir kontrolė, neigiama patirtis ir dar daugelis kitų priežasčių trukdo vaiko savarankiškumo ugdymui. Nedarykite visko už vaikus – nešvarių indų nunešimas, pamokų ruošimas, aprangos pasirinkimas, tvarkymas ir pnš. Taip pat venkite per daug taisyti vaikui bandant atlikti darbus savarankiškai, tikslas nėra darbus atlikti tobulai, o vaikui prisiimti atsakomybę. Nesistenkite visko planuoti už vaiką – paklauskite, o ką jis norėtų valgyti vakarienei, kur jis norėtų nuvykti savaitgalio metu ar per atostogas, ką jis norėtų šiandien veikti ir pnš.  Tokiu būdu vaikas jaučia, kad gali priimti sprendimus taip pat, kaip kiti šeimos nariai, gauna daugiau atsakomybės už savo pasirinkimus, o tuo pačiu ir savarankiškumo įgūdžių.

Parengė mokyklos psichologės

Brigita Kumpiniauskaitė ir Deimantė Šlapikaitė

Skip to content