Labai dažnai tenka girdėti kalbant, jog šiuolaikiniai mokiniai neskaito ar nemėgsta knygų. Frazė išties skambi, skatinanti sunerimti tiek mokytojus, tiek vaikų bei paauglių tėvus, tačiau kiek ji iš tiesų yra pagrįsta? Ko gero, prieš darant šokiruojančius apibendrinimus, svarbu įvertinti, jog gyvename skaitmeniniame amžiuje, kai informacija mus pasiekia įvairiais kanalais, užklumpa socialinėje terpėje, kai mokomės ne tik iš knygų, bet ir eksperimentuodami, kurdami, diskutuodami. Tad sakyčiau, normalu, kad knygų skaitymo rodikliai, lyginant su rodikliais prieš 15 metų, yra kiek kitokie.
Nepaisant to, kad knygų prieinamumas ir pasirinkimas šiandien yra platus kaip niekada, išties kai kurie vaikai vangiai skaito, tačiau tikiu, jog pasipriešinimas skaitymui nėra atsitiktinis.
Kartais tėvai dalinasi, jog namuose skaito visi šeimos nariai, išskyrus vieną vaiką ar paauglį, tad strategija „Mokyti rodant pavyzdį“ iš karto atmetama, ilgainiui išsemiami ir kiti resursai, tad kyla didelis susirūpinimas, ką daryti, jei vaikui įsiūlyti knygą tampa misija neįmanoma?
Pirmiausia, svarbu suprasti KODĖL vaikas nenori skaityti. Tai ne visada yra paprasta, nes tiesmukai paklausus, vaikai dažnai atsako „Neįdomu“, „Nežinau“ ir t.t. Išsiaiškinti priežastis kartais užtrunka laiko, tačiau verta. Labai dažnai vaikus ar paauglius gąsdina didelis puslapių skaičius. Pvz. 300 psl., tačiau jei imtume galvoti kitaip, jog 300 psl. yra tik po 10 puslapių per dieną (jei skaitoma mėnesį)? Tai jau skamba kaip realus, įveikiamas iššūkis. Kartais mokiniai nemoka išsirinkti knygos, perskaito kelias ir mano, kad VISOS jos panašios ir neįdomios. Tuomet svarbu kaskart imti skaityti vis kitokio žanro knygą, skatinti paskaityti knygos anotaciją, paskaitinėti bet kurį puslapį ar kūrinio pradžią, kol bus aišku, ar knyga turi potencialo įtraukti. Kartą iš psichologų teko išgirsti, kad knygas sunkiau perskaito ir tie mokiniai, kurie turi menkai išlavintą ištvermę.
Kartais mokiniai tiesiog neturi įpročio skaityti. Įgauti bet kokį įprotį, tarp jų ir skaitymo, yra iššūkis, ypač kai aplink tiek daug kitokios dėmesį traukiančios veiklos telefone, tačiau reikia NENUSTOTI KARTOTI skaitymo veiklos (ypač kol įprotis dar tik formuojasi), nepriklausomai nuo nuotaikos. Patartina pasiskirti tam tikrą dienos laiką ir principingai laikytis plano be jokių pasiteisinimų. Kai kuriuos mokinius labai motyvuoja skatinimo sistema. Kartą mokinio tėvai pasidalino tokia idėja: jų svetainėje kabo didelė lenta, kurioje kiekvienas šeimos narys pasižymi, kokio tikslo/tikslų sieks šį mėnesį (savaitę). Pasibaigus terminui įvyksta šeimos susitrinkimas, kur aptariami rezultatai bei iššūkiai, išsirenkamas apdovanojimas – laukta pramoga už įgyvendintą iššūkį – nusimatomi tolimesni tikslai. Juk kartais ir suaugusiems reikia į kasdienę rutiną įvesti truputį žaismės, kad įgyvendintų savo įsipareigojimus ir nebūtų nuobodu, o ką jau kalbėti apie vaikus ar paauglius… Taip pat moksliniai tyrimai rodo, jog drauge siekti tikslų yra lengviau, tad kodėl nepanaudojus šių žinių ir siekiant keisti knygų skaitymo įpročius? Vienas dalykas, ko tikrai nereiktų daryti – paversti skaitymo veiklos bausme. Nesusitvarkei kambario – turėsi perskaityti 10 puslapių daugiau. Tuomet vaikais tikrai nuoširdžiai nekęs skaitymo.
Svarbu paminėti, jog nenoras skaityti, ypač jei jis tęsiasi gana ilgai, gali būti ir ženklas, jog vaikus ar paauglius vertėtų ištirti specialiais skaitymo gebėjimų bei psichologiniais testais, galbūt jų rezultatai nustebins ir tėvus, ir vaikus bei paaiškės, jog vaikas neskaito, nes tiesiog turi disleksiją ar dėmesingumo sutrikimą. Tokiu atveju skaitymo veikla šiam vaikui visada turėtų būti kiek kitokia ar apskritai skaitymas turėtų būti keičiamas knygų klausymu. Kartais tėvai labai bijo tirti, nes nerimauja, jog gautos testų išvados paveiks tolimesnį vaiko gyvenimą, tačiau gauti tyrimo rezultatai savaime nepasiekia mokyklų, tėvai patys sprendžia, ar dalintis informacija su mokančiais mokytojais, ar pagedauja papildomos pagalbos ir pan. Nepageidaujant galima ir atsisakyti pritaikytos programos, ji nėra privaloma. Tačiau prieš atsisakant pagalbos, svarbu pasikalbėti su vaiką mokančiais mokytojais, pagalbos vaikui specialistais (psichologu, specialiuoju pedagogu), įvertinti, kokią akademinę bei psichologinę naudą vaikui atneštų pritaikyta dalyko programa.
Dauguma specialistų išsivysčiusiose pasaulio šalyse rekomenduoja ištirti vaiką kuo anksčiau (jei tėvams ar pedagogams kyla įtarimų), kad kuo anksčiau būtų galimybė vaikui susikurti tokius įpročius, kurie atitiktų jo ar jos realius poreikius ir nesukeltų psichologinių problemų. Tokia situacija tikrai nėra lengva, nes tenka persimąstyti savo lūkesčius vaiko atžvilgiu ir pažvelgti nemaloniai tiesai į akis. Vaikams labai svarbu ŽINOTI, kokie jie YRA ir kaip sau padėti pasiekti gyvenime tai, ko jie nori. Verta paminėti, kad disleksija yra būdinga vienam iš 10 žmonių. Ši skaitymo ypatybė nesutrukdė tokiems žinomiems žmonėms kaip mokslininkas A. Enšteinas (A. Enstein), profesionalus virtuvės šefas Dž. Oliveris (J. Oliver), animatorius V. Disnėjus (W. Disney) sėkmingai išplėtoti savo mėgstamą veiklą, tad reikia apsiginkluoti kantrybe ir apgaubti vaikus (pasi)tikėjimu, padrąsinti.
Kalbėti apie skaitymo kančią ir malonumą, matyt, būtų galima taip įvairiai, kiek yra skirtingų skaitytojų. Šiuolaikiniame vaizdinių pasaulyje skaitymas kaip veikla kartais atsiduria aklavietėje, tačiau itin svarbu yra stebėti savo vaikus ar paauglius, susidūrus su skaitymo problemomis nepalikti jų nuošalėje vienų su savo bėda, pasitarti su mokiančiais mokytojais ir drauge paieškoti išeičių dėl mokinių gerovės.
Parengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ineta Pulkauninkė